skriūdėti

2 skriūdė́ti, skriū̃di, -ė́jo intr. ppr. impers. rūpėti, neduoti ramybės: Tie trys litai vis man skriū̃di ir skriū̃di Ukm. Man skriū̃di – laiško anas neparašo Švnč.

◊ ant širdiẽs skriūdė́ti neduoti ramybės, rūpėti: Jam šitas darbas skriūdė̃s in širdiẽs per visą gyvenimą Tvr.

širdìs skriū̃di liūdna, graudu, neramu: Kad ir tu baltas, kad ir raudonas – skriū̃di širdẽlė mano (d.) Ml. Oi skriū̃di skriū̃di mano širdẽlė par visą rudenelį (d.) Ad. Oi skriū̃di liūdi mano širdelė, kad nėr mergelės mano (d.) Tvr.